Penkerių sulaukusį Szmayą (Simoną) tėvai iš Varšuvos nuvežė pas senelį į Dieveniškių štetlą netoli Vilniaus. Ten jis atrado hatas (nedidukus medinius namelius), vietos gyventojus, vandens nešiką, pienininką Toivę, arklius, kuriais jam patiko jodinėti be balno, ir netgi pradėjo piešti.
Vėliau Simonas mokėsi Varšuvos dailiųjų menų mokykloje, tapė gamtą ir portretus. Kad užsidirbtų studijoms, Simonas vykdavo į Rusiją pirkti kailių savo pusbroliui kailininkui ir taip sukaupė didžiulę kailių rūšiavimo patirtį.
Būdamas 25-erių, Simonas nuvyko į Paryžių, kur tobulino savo tapybos įgūdžius. Ten vakariniuose prancūzų kalbos kursuose susipažino su jauna lenkaite Nechuma (Nadia) ir ją vedė. 1933 m. gimiau aš, jų vienturtis sūnus. Tėvai man davė Natano vardą. Kad išlaikytų šeimą, Simonas dirbo kailių rūšiuotoju. Netrukus Nadia Paryžiaus priemiestyje Les Lilas atidarė parfumerijos parduotuvę. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai žydų padėtis Paryžiuje tapo nepakenčiama, šeima pasitraukė į Nicą, kuri dar kurį laiką išliko neokupuota.
Situacijai dar labiau pablogėjus, mane su keliais pusbroliais išsiuntė į kaimą. Simonas ir Nadia kartu su kitais šeimos nariais slapstėsi viename kalnų kaimelyje. Juos įskundė. Nadios tėvą nužudė vienas prancūzų policininkas, bendradarbiavęs su vokiečiais, o Nadia buvo deportuota į Aušvicą. Simonas prisijungė prie partizaninio pasipriešinimo judėjimo, kur ir išbuvo iki išlaisvinimo.
Karui pasibaigus, Nadia grįžo iš tremties ir atgavo savo krautuvę Les Lilas rajone. 1951 m. šeima emigravo į Izraelį. Ten Simonas tapo savo svainio partneriu nedidelėje metalurgijos gamykloje. Netrukus jų verslas žlugo ir veiklą teko nutraukti. 1955 m. draugas pakvietė Simoną atvykti į Monrealį Kanadoje, kur jis pradėjo dirbti kailių rūšiuotoju.
1959 m. Simonui išsivystė alergija kailiams, stipriai pažeidusi akis, tad jam teko mesti darbą. Matydama depresijoje skendintį vyrą, Nadia jam nupirko tris drobes, keletą teptukų ir dažų bei priminė, kad, kai jie susipažino, jis buvo dailininkas. Tuo metu Simonas skaitė Šolomo Aleichemo kūrinius. Jis spontaniškai pradėjo tapyti vaizdus iš štetlo laikų naiviojo meno stiliumi taip, kaip viską matė vaikystėje. Paskatintas palankios reakcijos į savo naująjį užsiėmimą, Simonas tapė tol, kol sukūrė pakankamai darbų personalinei parodai Monrealio Jaunų vyrų hebrajų asociacijoje (Young Men‘s Hebrew Association) surengti.
1960 m. Simonas su Nadia atvyko į Meksiką, kur aš organizavau Meksikos meninio kino muziejaus veiklą, ir „Centro Deportivo“ surengė savo antrąją parodą, po kurios buvo pakviestas eksponuoti savo darbus dar dviejose Meksikos galerijose.
Visą dešimtmetį, praleistą JAV , Simonas tapė, o Nadia organizavo parodas. 1962 m. jie grįžo į Izraelį. Ten Simonas susirado studiją Cfate ir tapo meno kolonijos nariu. Daugelį metų vasaras jie leisdavo Cfate, o žiemas – Niujorke. Per paskutiniuosius dvidešimt dvejus savo gyvenimo metus Simonas tapo puikiu dailininku. Jis mirė 1982 m., būdamas 79-erių metų amžiaus, ir buvo palaidotas Cfato kapinėse.
Simonas nepailsdamas pasakojo apie štetlo kasdienybę, kupiną įsimylėjėlių, vestuvių, naujagimių, švenčių, muzikantų, šokėjų, turgų, palaiminimų naujam mėnuliui, įvairių figūrų ir visut visutėlės jaudinančios visatos. Visa tai jis piešė ir tapė su meile. Cfate Simonas atrado savo antrąjį štetlą su vietiniais gyventojais ir neįtikėtinai spalvingomis gatvelėmis. Įdomu tai, kad, ėmęsis medžio raižinių, jis kūrė realistiškesnius vaizdus, tarsi prisiminęs tai, ko mokėsi jaunystėje studijuodamas Varšuvos dailiųjų menų mokykloje.
Pirmą kartą po Simono mirties rengiama jo darbų paroda Dieveniškėse – tai simbolinis sugrįžimas prie šio menininko įkvėpimo šaltinio. Jo kūrybos pristatymas Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje – tai pelnytas įšventinimas ir indėlis į žydų istorijos Lietuvoje įamžinimą.
Natanas Karczmaras