REVIU

S. Karczmaras skaitė nostalgiškus Šolomo Aleichemo apsakymus apie žydų gyvenimą nedideliuose Lietuvos miesteliuose – štetluose, ir jo piešiniuose atgijo prarasto pasaulio gyventojai. Jų figūrines kompozicijas, kaimo gyvenimo scenas, žyminčias kasdienius (tokius kaip vandens vežiotojo darbas ar turgaus diena) ar kertinius įvykius (vestuvių, laidotuvių ceremonijas, religines šventes) S. Karczmaras vaizdavo taip, lyg būtų sugrįžęs į vaikystę, nubraukęs visus gyvenimo ir studijų metus. Šios scenos paperka žaismingumu, dvasine prasme šiltu koloritu, atviru požiūriu į vaizduojamus objektus. Dažną kompoziciją aprėmina aplink ar tolumoje besirikiuojantys štetlo nameliai – lyg kokia sakrali riba, nubrėžianti čia gyvenančių žmonių gyvenimo dėsnius: džiaugsmus ir tragedijas, šventes ar studijas ješivoje.

Simonas Karczmaras – primityvistas pagal apsisprendimą – puikiai jaučia kompozicijos dėsnius: net atmesdamas perspektyvą, sugeba išlaikyti objektų proporcijas ar figūrų dermę pasirinkto formato lape. Dailininko pavaizduotas štetlo gyvenimas gali tapti puikiu žydų papročių istorijos studijų šaltiniu, prieš mūsų akis atveriančiu daugiau nei prieš šimtą metų Dieveniškėse vykusį gyvenimą. Tokį patį atvirą požiūrį į jį supantį pasaulį S. Karczmaras perkelia ir į kūrinius, fiksuojančius jo naujųjų namų – Cfato menininkų kolonijos Izraelyje, kur jis persikėlė 1962 m., gyvenimą. Tik dabar turgaus aikštę supa ne maži kaimo nameliai, o keliaaukščiai gelsvo smiltainio pastatai, prekystaliai linksta nuo sunokusių vaisių.

Menotyroje išskiriami naiviosios ir primityvios dailės skirtumai: naivistai – tai savamoksliai liaudies dailininkai, savitai interpretuojantys supančią aplinką, o primityvistai – tai tie profesionalūs dailininkai, kurie sąmoningai naudoja primityviosios dailės formas savo kūryboje (avangardinėse meno kryptyse). XX a. pr. primityvios dailės apibrėžimas praranda ankstesnę neigiamą prasmę, atvirkščiai – tampa vienu iš vyraujančių moderniosios dailės variklių. S. Karczmaras visgi nepatenka nei į vieną iš šių apibrėžimų: pasirinkęs naivųjį meną jis visiškai persikūnija į liaudies menininko vaidmenį, tam tikra prasme jo tapyti štetlo vaizdiniai tampa jam pačiam (o ir daugeliui žiūrovų, turinčių sąsajų su pradingsiu štetlų pasauliu) sakraliu menu. S. Karczmaro kūryba susidomi JAV , Meksikos, Kanados, Izraelio meno ir atminties institucijos, išeksponuojama per šimtą jo parodų: Ramat Gano miesto muziejuje Izraelyje, Teodoro Herclio institute, Centro meno galerijoje ir Murray and Greenfield galerijoje Niujorke, Klutznicko ekspozicinėje salėje Vašingtone ir t.t.

Profesionalaus dailininko ranka atsiskleidžia S. Karczmaro spalvotų medžio raižinių cikle, kur išgryninamos figūrų formos, pasirenkamas trispalvis koloritas, apibendrinamos kompozicinės detalės. Tačiau jau žvelgdami į štetl studijuojančių berniukų figūras, pastelinių spalvų naudojimą Dieveniškių scenose, mirgančią geltoną šviesą, besiskverbiančią pro kambarių langus, galime justi, kad tai profesionalaus dailininko prisilietimas, suteikiantis gyvybę iš atminties atkurto miestelio scenoms.

Ieva Šadzevičienė, menotyrininkė

Lietuva turi ne tik lietuviškojo primityvistinio meno pavyzdžių, galime didžiuotis ir Simono Karčmaro (Simon Karczmar), kilusio iš Dieveniškių štetlo, tapytomis jautriomis kronikomis. Jose jautriai pastabi ir kiek naivi stėbėtojo akis bei ranka mums daug papasakojo apie mažo Pietryčių Lietuvos miestelio – Dieveniškių, Dieveniškių štetlo – praeities gyventojų vargus ir džiaugsmus, patirtus seniai seniai, tokius, kokių šiandienos būtyje mes nebepamatysime ir nebepajusime. Dingo štetlų kultūra, litvakai pražuvo istorijos verpetuose, o tie, kam pavyko išgyventi, dabar toli nuo savo protėvių gimtųjų štetlų, namų…

Simonas Karčmaras (Simon Karczmar (1903-1982)) gimė Varšuvoje, bet šaunias vaikystės dienas dažnai leido Dieveniškėse, pas senelius, savo tėvo tėvus. Menų mokėsi Varšuvos vaizduojamojo meno mokykloje, kurį laiką įgūdžius tobulino ir Paryžiuje. Antrojo Pasaulinio karo metais aktyviai dalyvavęs prancūzų pasipriešinime naciams toliau vaizduojamaisiais menais nebeužsiėmė, tik baigęs savo profesinę karjerą vėl grįžo prie tapybos bei grafikos.

XX a. pr. Dieveniškų gyvenimas, koks jis? Simono Karčmaro paveiksluose mus pasitinka kupina džiugaus, o kartais ir melancholiško klezmerių orkestrėlių, turgaus aikštės prekeivių, žydiškų vestuvių svečių ir jaunųjų, rabinų, ješivos mokinių, vandens nešėjų ir amatininkų skleidžiamo šurmulio atmosfera. Mažą miestelį kartais gaubia naktis, dengia sniegas, bet daugiausiai žvaliai saulės apšviesti gatvėse bruzda žmonės, kurių nebėra. Jų atminimas bei pavidalai mus pasitinka paprastuose ir labai nuoširdžiuose paveiksluose, kurie – tarsi properša, leidžianti žvilgterėti į pražuvusią to meto kasdienybę.

Naivumas, perspektyvos dėsnių ignoravimas, varijuojančios figūrėlių proporcijos ir melancholiškas lyrizmas paperka. Ir šypsaisi, ir graudiniesi vaizduotėje girdėdamas miestelėnų keliamą šurmulį, dardančius vežimų ratus, klezmerių melodijas ar kantoriaus giesmes.

Naivumas, perspektyvos dėsnių ignoravimas, varijuojančios figūrėlių proporcijos ir melancholiškas lyrizmas paperka. Ir šypsaisi, ir graudiniesi vaizduotėje girdėdamas miestelėnų keliamą šurmulį, dardančius vežimų ratus, klezmerių melodijas ar kantoriaus giesmes.

Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė, menotyrininkė